2014 m. sausio 4 d., šeštadienis

Failure II

Here we go again. Antrasis interviu vyko AJ Room. Visai netoli prie kambario, kuriame teko praleisti dvi naktis. 09.30 jau laukiau koridoriuje prie minėtojo AJ Room. Seniau buvau informuotas, kad interviu vyks su britu ir rusu. (Iš tiesų įdomu. Iš 3 žmonių su kuriais vyko interviu, tik vienas britas). Belaukiant kol pakvies užeiti stengiausi imituoti, kad esu labai susidomėjęs paveikslu, kuris kabojo tiesiai prieš mane. Galiausiai ta imitacija peraugo į tikrą susidomėjimą. Pro duris žengė jaunas britas. Pakvietė į kabinetą. Sukaupęs begalę pasitikėjimo po, mano manymu, sėkmingo pirmojo interviu žengiau pro duris. Kaip vėliau supratau rusų tautybės matematikas sėdėjo kiek tolėliau, bet prie to pačio ovalo formos stalo kaip ir aš ir žinoma britas. Šių profesorių veido išraiškos nežadėjo nieko gero, o mano pasitikėjimas išgaravo, lyg jo net nebūtų buvę. Pirmasis prabilo britas, sakydamas, kad paklaus klausimų, į kuriuos nėra nei teisingo nei neteisingo atsakymo: "What is a relationship between democracy and country's wealth? " (Gaila, kad tvyrojusi atmosfera neleido man susiprasti, kad šis klausimas kaip tik man. Pats kaltas.) Pradėjau pasakoti: "Žiūrint į praeitį, kad dauguma šalių seniau buvo monarchijos, bet vystantis šalys perėjo prie demokratijos ir, kad turtingiausios šalys yra tos, kuriose vyrauja demokratinis valdymas galima teigti, kad demokratija yra viena iš svarbiausių sudedamųjų dalių, norint kažkuriai konkrečiai šaliai tapti turtingesne, labiau išsivysčiusia."(Nuo pat pirmo žodžio pajaučiau, kad anglų kalba labai trukdo sklandžiai reikšt mintis. O prisiminus pirmąjį interviu...kalbėdamas net pamiršau, kad kalbu nelietuviškai) Tačiau, kaip priešpriešą pateikiau Italijos pavyzdį B. Musolinio valdymo laikais: "Valdant Musoliniui Italijos ekonomika greitai augo. Todėl nepaisant jo bičiulystės su A. Hitleriu jis buvo labai naudingas savo šaliai. Taigi, galima daryti dar vieną išvadą, kad jeigu diktatorius/monarchas yra suinteresuotas valstybės gerove, vieno žmogaus valdymas gali niekuo nenusileist demokratiniam valdymui". Teiginiui apie B. Musolinį pritarė ir tylusis matematikas. Remdamasis asmenine patirtimi, jis papasakojo, kad bendraudamas su vienu italu išgirdo iš jo, esą italai nieko negali pasakyti blogo apie Musolinį išskiriant jo draugystę su A. Hitleriu. Tolesnės interviu eigos tiksliai neprisimenu, viskas atrodo miglotai, turbūt dėl to streso, pasiekusio maksimalų lygį. Vienas iš tolesnių klausimų: "Tavo manymu, ar turėtų kitos šalys turėt tokią teisę panaikinti diktatūra užsienio šalyje jeigu tos šalies žmonės aiškiai išreikštų norą gyventi demokratiškoje valstybėje?" Mano atsakymas į šitą klausimą buvo švelniai tariant prastas: " Į šį klausimą galima pažvelgti iš dviejų pusių: 1. Kiekviena šalis yra nepriklausoma ir pati turi spręsti tokias problemas, kas pasidarytų jeigu pradėtų kitos šalys kištis į užsienio šalių valdymą? 2. Bet iš kitos pusės tai gali būti vienintelis būdas "išgelbėti" žmones kenčiančius nuo diktatūros." Tada paklausė ar aš norėčiau, kad kitos šalys įsikištų į padėtį mano šalyje, jeigu joje vyrautų diktatūra. Į šitą klausimą atsakiau pusėtinai: " Jeigu diktatorius būtų suinteresuotas tik savo interesais, o šalis kentėtų dėl represijų ar panašių dalykų, žinoma, kad pritarčiau užsienio valstybių intervencijai." Sekantis klausimas, į kurį turėjau atsakyt buvo toks: "Žiūrint į Kinijos pavyzdį, ją valdo diktatorius, bet ekonomika auga bene greičiausiai pasaulyje, kodėl taip yra?" Mano atsakymas buvo gan paprastas: "Kinijos diktatorius(nors nežinau ar taip sakyti yra visiškai teisinga) priima sprendimus palankius jo šaliai, o ne jam pačiam. Taip pat reguliarių rinkimų nebuvimas jam leidžia priimti sprendimus, kurie jam atrodo naudingi Kinijai, o ne sprendimus, kurie gali būti populiarūs tarp žmonių, kurie galbūt nieko nesupranta.(Tik skrisdamas namo pagalvojau, kad galėjau pridurt ir tai, kad diktatorius gali tęsti savo pradėtus darbus nesibaiminant dėl artėjančių rinkimų) Vėliau uždavė keletą klausimų apie Jungtinės Karalystės politikos sistemą ir tada viskas buvo galutinai sugriauta. Tiek domėjausi apie Jungtinės Karalystės ekonomiką, politikus, partijas, bet ne apie politinę sistemą... Kodėl... Kodėl...Kodėl? Galiausiai atsistojo matematikas ir prabilo: "Now I will give you some maths tasks" Pirmasis uždavinys nepasirodė sunkus. Išsprendžiau labai greitai ir gerai. Tačiau antrasis... Geriau nutylėti apie tai. Bandžiau vieną būdą, vėliau kitą, bet niekas nesigavo. Galiausiai man pasiūlė atsisėsti. Stengiausi parodyt savo nusivylimą. Išgirdau žlugdančią frazę: "Don't worry" Sugrįžus prie ovalaus stalo, manęs paklausę, ką mėgstu veikti laisvalaikiu. Tai buvo klausimas, kurį mažiausiai tikėjausi išgirsti, pagalvojau, kad mane "paleido"(nurašė). Manau dėl šios priežasties ir į klausimą atsakiau prastai, neišsiplečiant. Paminėjau krepšinį, lankymąsi teatre, galbūt dar kažką. Bet blogiausia, kad nepaaiškinau, kodėl man tai patinka. Ir pabaigai. Kaip ir pirmame interviu paklausė ar neturiu jokių klausimų. Pasimokęs iš pirmojo interviu klaidos, sugebėjau paklausti, manau, nevisai kvailo klausimo: "Kaip dažnai vyksta "supervisions"?". Po šio klausimo pasakė, kad interviu baigtas. Galiu eiti. Matematikas(rusas) man išeinant kažką rašinėjo, taip, kad net rankos paspausti jam progos neatsirado. Teko tenkintis jaunojo brito rankos paspaudimu. Išeinant, koridoriuje mačiau tą patį prancūzą, su kuriuo pasišnekučiavom prieš pirmąjį interviu. Nors ir neprisimenu, tikiuosi palinkėjau jam sėkmės...
























Komentarų nėra:

Rašyti komentarą