Per mažai klaidų, kad iškovotum tokią pergalę.

"Up and down" etapas, kaip sako Antanas Garšva yra baigtas. Kiekvienam bent kiek nors žinančiam apie University of Cambridge (3 vieta pasaulyje) ir paskaičiusiam mano interviu aprašymus viskas turėtų būt aišku: "kas" "kaip" ir, žinoma, "kodėl". Nepaisant to, kad pastarosiom dienom buvau patikėjęs savo sėkmę, jau nuo tada, kai gavau pakvietimą į interviu kirbėjo viena mintis: "Per mažai dar suklydai, kad pasiektum tokią pergalę" Ir iš tiesų tai yra visiška tiesa. Kuri, beje, leidžia suprasti, kad neigiamas atsakymas iš University of Cambridge yra naudingesnis mano asmenybei, nei teigiamas. Nusivylimas, žinoma, yra didžiulis, bet jau šiandien pilnu pajėgumiu tęsiu prieš pusmetį pradėta darbą. Nuolatinis knygų, straipsnių skaitymas, mokymasis internetu (Šiandien pradėtas The power of Macroeconomics kursas) tikiu, duos rezultatų. Išlieka vienintelis klausimas. Ar tikrai taip stipriai įsimylėjau University of Cambridge, kad nenorėčiau studijuoti kitame universitete? Panašu, kad atsakymas krypsta į neigiamą pusę. Vis dėlto reikia vadovautis protu, o ne jausmais (beje šis visada ir nugali) Lieka du realūs variantai: 1. Sekantys mokslo metai praleisti savanoriaujant, dirbant, bandant dar kartą stot į išsvajotąjį universitetą 2. Studijos Jungtinėje Karalystėje (University of Leicester(202 vieta pasaulyje)/ University of St Andrews(83)/ University of Warwick(64)/ University of Edinburgh(17))
Grįžtant prie "Up and down" pabaigos, labiausiai apmaudu dėl žmonių, kurie mane palaikė ir tikėjo manimi. Ko gero daug kas pritartų, kad vienas iš siaubingiausių dalykų yra kažką nuvilti. Tačiau "Life goes on" ir sekantys metai, nesvarbu kokį variantą pasirinksiu, bus kupini naujų patirčių ir teigiamų emocijų.

Tarp žemės ir dangaus

Žinių laukimas iš Cambridge'o vis labiau kankina. Žinoma, labiausiai tikėtinas variantas "reject". Bet tikėti verta. Juk, kaip daugelyje knygų rašo, egzistuoja traukos dėsnis. Mintys pritraukia veiksmus ir t.t. Žvelgiant iš statistinės pusės šansai nėra dideli. Jie siekia apie 20%. Į ekonomiką St Catharine's koledže stojo 46 abiturientai(galbūt tarp jų yra ir žmonių jau baigusių mokyklas) iš viso pasaulio, tarp abiturientų yra ir du lietuviai: aš ir mergina iš Šiaulių. Galima tik pavydėt 8, kurie gaus teigiamą atsakymą, kuris suteiks begalę pasitikėjimo (suvokimas, kad Cambridge'o profesoriai tave įvertino ir pastebėjo tavyje kažką teigiamo, negali nieko nereikšti) ir žinoma leis pasiekti beprotiško aukščio tramplyną, nuo kurio beliks tik atsispirti. Deja, 38 išbandę laimę stojant į vieną geriausių ir prestižiškiausių universitetų Jungtinėje karalystėje ir pasaulyje liks nieko nepešę. Nors taip sakyti nėra visiškai teisinga, juk vien pakvietimas į interviu ką reiškia. Ką reiškia patirtis įgyta bendraujant su profesoriais. Baimės įveikimas. Mano konkrečiu atveju tai dar ir pajausta simpatija indų tautai. Nežinau kodėl, bet profesorė, su kuria vyko pirmasis interviu mane taip pakerėjo savo nuoširdumu, paprastumu ir tiesiog žmogiškumu, kad net laišką norisi parašyt. Gavęs neigiamą atsakymą taip ir padarysiu. Padėkosiu už vieną geriausių pusvalandžių mano gyvenime, už suteiktą pasitikėjimą ir pasakysiu, kad lauktų kitais metais. Žinoma, ši patirtis skaičiais ar kažkuo kitu neįvertinama. Turi pats susivokti, ką tavo asmenybei gero tai davė. Žvelgiant į praeitus metus, situacija dabar atrodo kiek optimistiškesnė (Jei pernai bučiau bandęs laimę, nors to negalėjau padaryt, nes buvau vienuoliktokas, bučiau turėjęs patekti tarp tų pačių 8 geriausių iš 68 bandančių laimę) Keistas ekonomikos populiarumo smukimas. Gal dėl to, kad ekonominė krizė daugelyje šalių beveik įveikta? Ir daug kam atrodo, kad ekonomistų nebereikia? Jų visada reikės. Šios specialybės universalumas neaprėpiamas.
Tačiau, grįžtu vėl prie to pačio. Juodoji skylė, egzistuojanti tarp teigiamo ir neigiamo atsakymo, yra žlugdanti. O vaizdinių užplūstančių vaizduotę nesukontroliuosi. Jų būna visokių: ir teigiamų ir neigiamų. Bet daugiausia teigiamų. Tikėti reikia, kitaip nieko nebus. Bet ar toks nepagrįstas tikėjimas nesužlugdytų sulaukus ne pačių geriausių žinių? Tai lieka tik klausimu, į kurį atsakymas išliks neaiškus iki tos dienos... Iki tos dienos, kai sužinosi, danguje gyveni ar, vis dėl to, žemėje.

Failure II

Here we go again. Antrasis interviu vyko AJ Room. Visai netoli prie kambario, kuriame teko praleisti dvi naktis. 09.30 jau laukiau koridoriuje prie minėtojo AJ Room. Seniau buvau informuotas, kad interviu vyks su britu ir rusu. (Iš tiesų įdomu. Iš 3 žmonių su kuriais vyko interviu, tik vienas britas). Belaukiant kol pakvies užeiti stengiausi imituoti, kad esu labai susidomėjęs paveikslu, kuris kabojo tiesiai prieš mane. Galiausiai ta imitacija peraugo į tikrą susidomėjimą. Pro duris žengė jaunas britas. Pakvietė į kabinetą. Sukaupęs begalę pasitikėjimo po, mano manymu, sėkmingo pirmojo interviu žengiau pro duris. Kaip vėliau supratau rusų tautybės matematikas sėdėjo kiek tolėliau, bet prie to pačio ovalo formos stalo kaip ir aš ir žinoma britas. Šių profesorių veido išraiškos nežadėjo nieko gero, o mano pasitikėjimas išgaravo, lyg jo net nebūtų buvę. Pirmasis prabilo britas, sakydamas, kad paklaus klausimų, į kuriuos nėra nei teisingo nei neteisingo atsakymo: "What is a relationship between democracy and country's wealth? " (Gaila, kad tvyrojusi atmosfera neleido man susiprasti, kad šis klausimas kaip tik man. Pats kaltas.) Pradėjau pasakoti: "Žiūrint į praeitį, kad dauguma šalių seniau buvo monarchijos, bet vystantis šalys perėjo prie demokratijos ir, kad turtingiausios šalys yra tos, kuriose vyrauja demokratinis valdymas galima teigti, kad demokratija yra viena iš svarbiausių sudedamųjų dalių, norint kažkuriai konkrečiai šaliai tapti turtingesne, labiau išsivysčiusia."(Nuo pat pirmo žodžio pajaučiau, kad anglų kalba labai trukdo sklandžiai reikšt mintis. O prisiminus pirmąjį interviu...kalbėdamas net pamiršau, kad kalbu nelietuviškai) Tačiau, kaip priešpriešą pateikiau Italijos pavyzdį B. Musolinio valdymo laikais: "Valdant Musoliniui Italijos ekonomika greitai augo. Todėl nepaisant jo bičiulystės su A. Hitleriu jis buvo labai naudingas savo šaliai. Taigi, galima daryti dar vieną išvadą, kad jeigu diktatorius/monarchas yra suinteresuotas valstybės gerove, vieno žmogaus valdymas gali niekuo nenusileist demokratiniam valdymui". Teiginiui apie B. Musolinį pritarė ir tylusis matematikas. Remdamasis asmenine patirtimi, jis papasakojo, kad bendraudamas su vienu italu išgirdo iš jo, esą italai nieko negali pasakyti blogo apie Musolinį išskiriant jo draugystę su A. Hitleriu. Tolesnės interviu eigos tiksliai neprisimenu, viskas atrodo miglotai, turbūt dėl to streso, pasiekusio maksimalų lygį. Vienas iš tolesnių klausimų: "Tavo manymu, ar turėtų kitos šalys turėt tokią teisę panaikinti diktatūra užsienio šalyje jeigu tos šalies žmonės aiškiai išreikštų norą gyventi demokratiškoje valstybėje?" Mano atsakymas į šitą klausimą buvo švelniai tariant prastas: " Į šį klausimą galima pažvelgti iš dviejų pusių: 1. Kiekviena šalis yra nepriklausoma ir pati turi spręsti tokias problemas, kas pasidarytų jeigu pradėtų kitos šalys kištis į užsienio šalių valdymą? 2. Bet iš kitos pusės tai gali būti vienintelis būdas "išgelbėti" žmones kenčiančius nuo diktatūros." Tada paklausė ar aš norėčiau, kad kitos šalys įsikištų į padėtį mano šalyje, jeigu joje vyrautų diktatūra. Į šitą klausimą atsakiau pusėtinai: " Jeigu diktatorius būtų suinteresuotas tik savo interesais, o šalis kentėtų dėl represijų ar panašių dalykų, žinoma, kad pritarčiau užsienio valstybių intervencijai." Sekantis klausimas, į kurį turėjau atsakyt buvo toks: "Žiūrint į Kinijos pavyzdį, ją valdo diktatorius, bet ekonomika auga bene greičiausiai pasaulyje, kodėl taip yra?" Mano atsakymas buvo gan paprastas: "Kinijos diktatorius(nors nežinau ar taip sakyti yra visiškai teisinga) priima sprendimus palankius jo šaliai, o ne jam pačiam. Taip pat reguliarių rinkimų nebuvimas jam leidžia priimti sprendimus, kurie jam atrodo naudingi Kinijai, o ne sprendimus, kurie gali būti populiarūs tarp žmonių, kurie galbūt nieko nesupranta.(Tik skrisdamas namo pagalvojau, kad galėjau pridurt ir tai, kad diktatorius gali tęsti savo pradėtus darbus nesibaiminant dėl artėjančių rinkimų) Vėliau uždavė keletą klausimų apie Jungtinės Karalystės politikos sistemą ir tada viskas buvo galutinai sugriauta. Tiek domėjausi apie Jungtinės Karalystės ekonomiką, politikus, partijas, bet ne apie politinę sistemą... Kodėl... Kodėl...Kodėl? Galiausiai atsistojo matematikas ir prabilo: "Now I will give you some maths tasks" Pirmasis uždavinys nepasirodė sunkus. Išsprendžiau labai greitai ir gerai. Tačiau antrasis... Geriau nutylėti apie tai. Bandžiau vieną būdą, vėliau kitą, bet niekas nesigavo. Galiausiai man pasiūlė atsisėsti. Stengiausi parodyt savo nusivylimą. Išgirdau žlugdančią frazę: "Don't worry" Sugrįžus prie ovalaus stalo, manęs paklausę, ką mėgstu veikti laisvalaikiu. Tai buvo klausimas, kurį mažiausiai tikėjausi išgirsti, pagalvojau, kad mane "paleido"(nurašė). Manau dėl šios priežasties ir į klausimą atsakiau prastai, neišsiplečiant. Paminėjau krepšinį, lankymąsi teatre, galbūt dar kažką. Bet blogiausia, kad nepaaiškinau, kodėl man tai patinka. Ir pabaigai. Kaip ir pirmame interviu paklausė ar neturiu jokių klausimų. Pasimokęs iš pirmojo interviu klaidos, sugebėjau paklausti, manau, nevisai kvailo klausimo: "Kaip dažnai vyksta "supervisions"?". Po šio klausimo pasakė, kad interviu baigtas. Galiu eiti. Matematikas(rusas) man išeinant kažką rašinėjo, taip, kad net rankos paspausti jam progos neatsirado. Teko tenkintis jaunojo brito rankos paspaudimu. Išeinant, koridoriuje mačiau tą patį prancūzą, su kuriuo pasišnekučiavom prieš pirmąjį interviu. Nors ir neprisimenu, tikiuosi palinkėjau jam sėkmės...

Success I

"We would like you to come to St Catharine’s for interview on 10 December 2013." Taip prasidėjo el. laiškas,  kuris privertė(nors šis žodis šioje vietoje nelabai tinka) nuvykti į Jungtinę Karalystę.
I INTERVIU.
Atsisėdau ant kėdės prie C7 kabineto, kuriame darbuojasi St. Catharine's koledžo ekonomikos departamento direktorė. Iki interviu buvo likę 10 minučių. Laiptais užlipo jaunas vaikinas, iškart supratau, kad jis taip pat laukia interviu. Ištiesęs man ranką jis pasiteiravo kelintą valandą mano interviu ir ar aš tikrai laukiu ekonomikos interviu. Kadangi turėjom laiko persimetėm keletu žodžių. Įtampa nukrito. Pasirodo šis vaikinas prancūzas. Kai paklausiau ar jis jaudinasi jo atsakymas buvo trumpas ir aiškus: "Yes. Definitely". Po kelių momentų jis nusprendė išeiti į St Catharine's koledžo kiemelį, įkvėpti gryno oro. Jam išėjus iš C7 kabineto išėjo maloni moteris, beje ne britė, o indė, su ja ir turėjo vykti mano interviu. Pirmiausia ji paklausė ar aš esu Ąžuolas(vardą, kaip ir visi užsieniečiai ji ištarė kiek kitaip, vis dėlto nėra ko pykti). Man tai patvirtinus ir nusišypsojus, pasikvietė į savo kabinetą. Įėjus į kabinetą iš karto nustebau ir kartu nusiraminau, kabinetas buvo labai jaukus, persmelktas indiškos kultūros. Atsisėdus pirmiausia paprašė, kad ją išmokyčiau ištarti mano vardą taisyklingai. Ji buvo turbūt pirma užsienietė, kuriai tai pavyko tai taip puikiai, todėl aš jai taip ir pasakiau. Po kelių paaiškinimų, kad ji užsirašinės ką kalbėsime (kad galėtų atsiminti apie ką diskutavome svarstant ar skirti "offerį") ir kad aš neturėčiau dėl to nerimauti. Pirmasis klausimas, kurio paklausė buvo natūralus ir neišvengiamas. "Kodėl ekonomika?" Nusišypsojau ir pradėjau dėstyti. Pirmiausia pasakiau, kad ekonomika yra tarsi svarbiausias mokslas, nes jeigu ekonomika dirba pilnu pajėgumu ir klesti, žmonės yra laimingi, jeigu ekonomika yra recesijoje žmonės yra nelaimingi, praranda darbus, mažėja jų pajamos. Antra priežastis, kurią pasakiau buvo matematika, kuri yra glaudžiai susijusi su ekonomikos mokslu. Nors buvau pasiruošęs pasakyti žymiai daugiau priežasčių, ji mane pertraukė ir pasakė, kad išvardinau labai gražias priežastis ir paklausė kokios buvo 2008 krizės priežastys. Išgirdęs šį klausimą apsidžiaugiau, buvo aišku, kad interviu pakryps makroekonomikos link, aplenkdamas mikroekonomiką. Nieko nelaukdamas pasakiau svarbiausią priežastį: per menkas bankų reguliavimas, taip pat paminėjau žmonių įsiskolinimą. Tuomet profesorė paklausė, kodėl butent tuo metu prasidėjo recesija, kitaip tariant kas buvo lūžio taškas. Šiek tiek pagalvojęs drąsiai atsakiau: "House price bubble" po trumpo paaiškinimo buvo aišku, kad tai ji ir norėjo išgirsti. Interviu tęsėsi toliau. Profesorė paklausė kaip elgėsi dauguma šalių vyriausybių prasidėjus krizei. Aiškinau, kad dėl išaugusių skolų vyriausybės negalėjo taikyti "expansionary fiscal policy", todėl mažino išlaidas norėdamos išvengti bankroto. Tada buvau paprašytas paaiškinti kas yra "expansionary fiscal policy" (šis klausimas galutinai nudžiugino, pagalvojau, kad man sekasi. Geresnio klausimo neįmanoma tikėtis). Trumpai paaiškinau, kad tai yra vyriausybės taikoma politika, kai vyriausybė padidina išlaidas arba sumažina mokesčius, taip paskatinant vartojimą. Taip pat paklausė, kaip Lietuvos vyriausybė reagavo į ištikusią krizę. Paaiškinau, kad dėl didelės valstybės skolos, kaip ir dauguma kitų šalių Lietuva buvo priversta taikyti "austerity measures". Dėl to išaugo nedarbas ir BVP sumažėjo, bet vyriausybei stabilizavus savo biudžeta pasitikėjimas buvo atkurtas. Sumažėjo nedarbas, o BVP pradėjo toliau augti. Taip pat pridūriau, kad niekas nežino, kaip butų susiklosčius situacija jei vyriausybė būtų taikius "expansionary fiscal policy". Tačiau bet kokiu atveju tos vyriausybės ryžtas atsipirko. Stebint dabartinę vyriausybę akivaizdu, kad ji nedaro nieko, todėl didelis klausimas ar ji būtų sugebėjus išvairuoti valstybę iš tokios gilios recesijos. Vėliau kalba pakrypo apie "living standards". Profesorė paklausė kas gali padėti pakelti "living standards". Šiek tiek luktelėjęs pasakiau, kad pirmiausia turi būti sudarytos geros sąlygos verslui, tada automatiškai kyla "productivity" ir tai automatiškai pakelia atlyginimus. Po šio atsakymo iškart sekė klausimas: kaip sudaryti palankias sąlygas verslui?. Mano atsakymas, buvo trumpas ir aiškus: mokesčiai. Neduodama man atsikvėpti ši maloni moteris paklausė kokie mokesčiai turi būti, kad kurtųsi naujos įmonės ir, kad verslas tiesiog "augtų". Nors šis klausimas šiek tiek sutrikdė atsakiau kukliai, bet išsisukdamas iš situacijos: "Nemanau, kad esu pakankamai kvalifikuotas sakyti, kokie mokesčiai gali pagerinti sąlygas verslui plėtotis. Daug garsių ekonomistų sako, kad pelno mokestis turi būti 0%, bet aš negaliu to nei teigti, nei neigti. Būtent dėl tokių nežinomybių ir atsiranda didžiulis noras mokytis ekonomiką" Aiškiai supratau, kad profesorei patiko mano linksmas atsakymas, todėl su šypsena veide ji tęsė klausimų maratoną: "Vienas iš svarbiausių dalykų padedantis sumažinti nedarbo lygį ir pakelti "living standards" yra "education". Į kur, kaip pavyzdys Indijos vyriausybė turėtų investuoti (primary, secondary school, higher education), kad greičiausiai pasijaustų "improvement in education".(Tai buvo antras klausimas, kuris privertė nusišypsot ir pagalvot, kad man sekasi). Nieko nelaukdamas pasakiau, kad pirmiausia primary school, nes tai yra pagrindas, kaip pavyzdį pasakiau namo statybą, kai pamatas yra geras ir namą statyti lengviau. Kai turi gerą žinių pamatą gali lygis po lygio lipdyti savo žinių namą. Taip pat paminėjau ir "higher education", nes tai yra galutinis etapas-finišas, kuriame žmonės įgauna specialybę. Po šio klausimo profesorė leido keletą akimirkų atsikvėpti ir paklausė, kaip man sekasi šiuo metu mokykloje. Pradėjau pasakoti nuo matematikos. Pasakiau, kad turiu pažymį 9 ir dėl to esu nusiminęs, nes kvailos klaidos neleidžia gauti maksimalaus įvertinimo. Profesorė įsiterpė, kad 9 yra labai geras įvertinimas, bet aš atsakiau, kad man, visada siekiančiam maksimumo tai yra nusivylimas. Paminėjau anglų. k. 10 Vėliau istorijos 10. Profesorė paklausė, kaip padėtis su ekonomika. Paaiškinau, kad nors ir turiu maksimalų įvertinimą tai nieko nereiškia, nes ekonomika daugumoje lietuvos mokyklų nėra lygiavertė kitiems mokomiesiems dalykams. Paprasčiausiai mes išmokstame paklausos apibrėžimą, bet nieko daugiau. Taigi, kokia nauda iš tokio mokymosi? Pridūriau, kad tai yra tarsi problema mūsų šalyje. Žiniasklaida ir vyriausybė mėgsta kartoti, kad žmonės nemoka tvarkyti savo finansų, bet kaip jie gali mokėti jeigu neturi net elementarių žinių. Galiausiai paklausė koks mano mėgstamiausias mokomasis dalykas mokykloje. Pasakiau, kad vieno negaliu išskirti, bet matematika ir istorija be abejonės yra mėgstamiausi dalykai. Po šio atsakymo profesorė paklausė: "Kaip galima istoriją pritaikyti ekonomikoje?" Šis klausimas taip pat neišgąsdino: "Istorija gali būti tarsi mokytojas, galima mokytis iš ankstesnių klaidų. Kaip pavyzdį pateikiau Didžiąją depresiją iš kurios buvo galima pasimokyti ir išvengti kai kurių po jos sekusių krizių(2008 finansų krizė taip pat neišimtis). Prieš baigiant interviu profesorė paklausė ar neturiu jokių klausimų. Nors ir žinojau, kad didelis pliusas kažko paklausti, tuo metu nieko nesugalvojau. Kai pasakė, kad interviu baigtas buvau labai nustebęs. Sėdėdamas ir atsakinėdamas į klausimus užmiršau, kad sėdžiu interviu. Įtampa nukrito. Laimingas ir patenkintas savimi išėjau į sekantį interviu....